Pirtis

Kaimo turizmo sodyba „Gaja“ kviečia svečius nepamirštamas akimirkas praleisti pirtyje, saunoje.

Netoliese Dubysos upės, pačiame slėnyje stovi pirties pastatas, kurį sudaro nedidelė salė, įstiklinta terasa, priešpirtis, pirtis, mini virtuvėlė.

Antrame aukšte yra laisva erdvė, kurią galima pritaikyti pagal klientų pageidavimus: poilsio zona, miegamos vietos. Iš antrame aukšte esančių lauko balkonų atsiveria nuostabus vaizdas į Dubysos slėnį.

Netoliese pirties pastato stovi kubilas, jauki lauko pavėsinė.

Pirties pastatas idealiai tinka šventėms iki 20 asmenų.

Senovės lietuvių papročiai pirtyje

Lietuviams būdingi kai kurie maudymosi papročiai ir tradicijos. Pirmi į pirtį maudytis eina vyrai, o po to moterys, nes manoma, kad karštesnėje pirtyje labiau tinka maudytis vyrams. Pačius pirmuosius į pirtį iš namų išruošdavo senelius. Pirtyje visuomet pirmenybė teikta vyresniems ir kūrentojui. Einant į pirtį būtinai reikėdavo neštis naują beržinę vantą. Prieš pat kaitinimąsi pirties savininkas ar kūrentojas paruošdavo vandenį, t.y. sudėdavo į vandenį karštus akmenis. Sušildyti akmenimis vandenį reikėdavo didelio patyrimo.

Kiekvienas žmogus, įeidamas į pirtį, esančiuosius būtinai pasveikindavo: „skalsų šilimai“, o radęs vanojantis, sakydavo: „skalsų beržo lapui“, „skalsų lapienei“. Jiems buvo atsakoma: „prašom, šilumos užteks“.

Seniau pirtyse žmonės, ypač vyrai, turėjo pastovias vietas. Senieji ir pirties šeimininkas užsiimdavo galinį pirties suolą, visi kiti – šoninį, o vaikai – užkrosnį. Svetys paprastai buvo sodinamas į senių suolą. Iš pradžių susirinkusieji pirtyje įkaisdavo – sulipus ant plautų ir užpylus vandens ant krosnies akmenų, šildydavosi gare. Gerai išsikaitinus, karštame vandenyje būdavo mirkomos vantos, ir jomis vanojamasi. Sveiki žmonės, įkaitę besiperdami, vasarą vėsintis šokdavo į upę, ežerą ar tvenkinį, žiemą apsipildavo iš eketės pasemtu šaltu vandeniu.

Jau senovėje lietuviai naudojo pirtis norėdami išsigydyti ir užsigrūdinti. Strėnų, sąnarių skausmai, diegliai ir daugelis kitų negalavimų buvo gydomi stipriai kaitinantis pirtyje arba trinantis įvairiais tepalais. Grįžus iš pirties, dėkodavo „užu šilumų”, gerdavo alų, girą ar burokų rūgštį, valgydavo duoną su druska, užgerdami šaltu vandeniu, o jei kam pirty galva sugaruodavo, tam duodavo raugintų ar žalių kopūstų.

Tikėta, kad pirtyje gyvena įvairios dievybės, kurios čia ateina po to, kai išsimaudo moterys. Su dievybėmis buvo susiję ir kai kurios šeimos švenčių apeigos.

Paaugles mergaites pirtyje įšventindavo į merginas – tai buvo apeiga, susijusi su pirmosios duonos kepimu, ir reiškė, kad mergina jau subrendusi ir gali būti išleista į žmonas ir metas laukti piršlių.

Per Jonines kaimo merginos pirtyje burdavosi likimą, atlikdavo apeigas, plukdydavo vainikėlius.

Kadaise pirtyje atlikdavo ir vestuvių apeigas. Visų pirma, pirtyje prieš vestuves buvo prausiama jaunoji, giriamas jos grožis. Pagal paprotį, jaunoji pirtyje simboliškai atsisveikindavo su jos židiniu bei pirties dievybėmis.

O po vestuvių jaunamartė buvo taip pat vedama į pirtį. Čia ji susirinkusioms moterims įteikdavo dovanų, atsinešdavo duonos. Maisto ir gėrimų buvo įprasta padėti ir ant pirties krosnies – auka ugnies deivei Gabijai ir protėvių vėlėms, kurios, kaip tikėta, gyvena prie pirties krosnies. Pirtyje buvo atliekamos ir kai kurios laidotuvių apeigos.

Pirtis dažnai minima tautosakoje – pasakose, padavimuose bei senoviniuose prietaruose. Paprastai pasakose vidurnaktį į pirtis renkasi velniai, laumės bei raganos, ir negyvai užplaka vantomis, jei ką randa besimaudančius.